Raudonas siūlas ant rankos: istorija ir reikšmė

Raudonas siūlas ant riešo sutinkamas kone visuose juvelyrinių dirbinių salonuose. O jo istorija slepia labai daug įdomių detalių, apie kurias retai susimąstome.

Tai ar mes žinome šio papuošalo reikšmę? Atsakymas į šį klausimą neretai skamba gana paviršutiniškai: kažkas apie apsaugą nuo nužiūrėjimo. O jei pasiklaustume praeivio gatvėje, iš kur jis, kokia šio papuošalo kilmė, teisingą atsakymą vargu ar išgirstume. Kabala? Tai vienas iš galimų atsakymo variantų, bet tai tik dalis jo sluoksniškumo.

Raudonas siūlas nėra vieno amuletu virtusio papuošalo istorija. Tai istorija apie tai, kaip skirtingose kultūrose paprasto siūlo užrišimas tampa žmonių emocinio ryšio sutvirtinimo gestu. Ir apsauga čia – tik vienas iš šio papuošalo atliekamų liudijimų.

Vienas siūlas: trys sluoksniai

Ši istorija nėra vien apie raudoną siūlą ir net ne apie vieną savarankišką papuošalą. Šią istoriją sudaro trys sluoksniai, ir, svarbiausia, jie nėra vienas kito tęsinys.

I. Galima pasamprotauti apie priešistorę. Raudonos vilnos rišimo paprotys fiksuojamas senovės Mesopotamijos medicinos tekstuose, saugant nėščią moterį nuo kraujavimo ir persileidimo. Vėlyvosios antikos Egipte raudonas siūlas – jau kasdienis daiktas, o IV a. Konstantinopolio vyskupas piktinasi tėvais, kurie vaiko saugą patiki raudonam siūlui. O kam dar tais laikais buvo galima patikėti vaiko apsaugą? [aut. pastaba].

II. Siūlas aptinkamas hebrajų tekstuose. Raudonas siūlas užfiksuotas ir Biblijoje, tik ne kaip apsaugos ženklas. Pradžios knygoje rašoma, kad pribuvėja jį užrišo dvyniui ant rankos, kad būtų aišku, kuris pasirodė pirmas. O ant kūno rišamo raudono siūlo paprotys žydų raštuose pirmiausia pasirodo draudimų sąraše kaip svetimas.

III. Raudonas siūlas šiandien. Dabartinė raudono siūlo populiarumo banga yra visai jauna. Jis išplito XXI a. pradžioje, kai jį pradėjo nešioti Madonna, Demi Moore, o Los Andželo Kabalos centras ėmė platinti kaip savo ženklą. Patikimo žydiško šaltinio, pagrindžiančio šį paprotį, nerasta.

Tai leidžia pagrįstai teigti, kad raudono siūlo paprotys neturi vienos, aiškiai atsekamos kilmės, o šiandien paplitusi jo forma nėra tiesioginė senosios Kabalos tradicijos tąsa.

O mes ar turime kažką panašaus?

Taip. Ir čia prasideda įdomioji dalis, apie kurią nedažnai tenka išgirsti.

Raudonas vilnonis siūlas lietuvių tradicijoje tikrai yra, ir jis rišamas būtent ant rankos. Tik ne nuo nužiūrėjimo. Lietuvių užkalbėjimų rinkinyje jis pasirodo gydant grižą, nikstą ir girgždėlę, tai yra sąnarių skausmą, patempimą ar traškėjimą. Zarasuose užrašyta: „Užriša šitų siūliukų raudonų ant [rankos] [žodžio ‚rankos‘ tautosakos įraše nėra, jį įterpė rinkinio sudarytoja D. Vaitkevičienė]. Devynis mazgeliukus užriša. Sopa gi labai runka“ (p. 120). Švenčionių krašte nurodoma rišti raudoną milinį siūlą su dvidešimt septyniais mazgais. Anykščių krašte gija dar apvyniojama apie ranką tris kartus. O Zarasų krašte rišama tada, kai saulė teka arba leidžiasi.

Skaičiai neatsitiktiniai: devyni, tris kartus po devynis, dvidešimt septyni. Seniausias tokio skaičiavimo aprašymas paskelbtas dar 1846 metais, ir jame jau yra aprašyta visa šio papročio formulė: raudonas vilnonis siūlas, dvidešimt septyni mazgai, skaičiavimas vienu atsikvėpimu, apvyniojimas tris arba devynis kartus.

Mazgai skaičiuojami balsu, dažniausiai priešinga kryptimi, nuo devynių iki vieno. Ir tai nėra atsitiktinumas: taip veikia visa šio tipo užkalbėjimų grupė, kurioje liga tiesiog išskaičiuojama iki nieko. Tai skamba lyg grįžimas iki to taško, kada žmogus dar buvo sveikas.

Ir dar viena detalė. Siūlas nešiojamas ne visą laiką. Viename įraše nurodoma jo nenuimti, kol ranka pasveiks, kitame sakoma, kad grižas [sąnarių skausmas] trunka tol, kol siūlas pats nenukris nuo rankos.

Svarbi detalė – kas riša

Svarbiausia detalė atveria dar vieną šio papročio sluoksnį. Rinkinyje kelis kartus pabrėžiama, kas gali rišti: šeimos vyriausias arba jauniausias vaikas, o dar geriau – vienturtis. „Išrišti grižą turi šeimoje vyriausias arba jauniausias narys, dar geriau – vienturtis vaikas“ (p. 49).

Riša ne pats žmogus. Riša kitas.

Dabartiniame žmogaus gyvenime šis paprotys pakito, tačiau jo esmė – perduoti kitam žmogui tam tikrą intenciją – liko ir ji lengvai atpažįstama. Atliekamas gestas šiandien beveik tas pats, tik priežastis kita. Lietuvių tradicijoje svarbu ne artumas, o padėtis šeimoje: rišti gali tas, kuris gimė pirmas arba paskutinis, nes tokiam žmogui priskiriama galia užkalbėti. O šiandieniniame kontekste artumas, susvetimėjusios visuomenės akivaizdoje, įgauna daug reikšmingesnį vaidmenį.

Tai tas pats paprotys, tik jis, kintant laikmečiui ir visuomenei susiduriant su kitais iššūkiais, įgavo kitą reikšmę. Man atrodo, būtent dėl papročio reikšmės kaitos šis papuošalas Lietuvoje tapo priimtinas. Patikimų tai įrodančių šaltinių nėra, bet galima pagrįstai spėti, kad svetimas simbolis mums neatrodė visiškai svetimas, nes siūlas ant rankos, užrištas kito žmogaus, lietuvių tradicijoje egzistavo gerokai seniau, nei parduotuvių virtinose pasirodė pirmieji tokio tipo papuošalai.

Nužiūrėjimas

Nužiūrėjimas ar bloga akis nereiškia, kad „kažkas į tave pasižiūrėjo ir tau būtinai nutiks kažkas blogo“. Jis siejamas su pavydu ir su tuo, ką reiškia būti pastebėtam pavydinčios akies.

Lietuvių tradicijoje tai apčiuopiama labai aiškiai, ir įdomu, kad nuo nužiūrėjimo ginamasi ne daiktu, o žodžiu. Pavojingu laikomas pagyrimas, todėl jis paneigiamas. Kai kas nors pasako: „Koks gražus jūsų vaikutis“, atsakoma: „Gražus vaikutis, tik ne tau!“ O patį vaiką liepiama laikyti patamsyje, akytes skarele pridengus, kad tik nebūtų nužiūrėtas.

Čia atsiranda paradoksas, kurio šiandien beveik nepastebime: jei raudonas siūlas skirtas apsaugoti nuo bloga linkinčio žvilgsnio, kodėl pats yra toks ryškus ir lengvai pastebimas?

Kodėl raudona?

Atsakymas paprastesnis, nei buvo galima tikėtis: raudona – kraujo spalva. Todėl ji ir pasirodo ten, kur kalbama apie gyvybę ir jos ribą.

Stebina tai, kad lietuvių tradicijoje šiai spalvai suteikiama gerokai platesnė reikšmė. Daiva Vaitkevičienė rašo, kad raudona kadaise sieta su grožiu, sveikata, gyvybe ir energingumu. Sakoma: „Kur saldu, ten gardu, kur raudona, ten gražu“.

Iš to galime suprasti, kad ne „raudona reiškia apsaugą“, o tai, kad ji nuolat pasirodo ten, kur reikia pažymėti ribą tarp sveiko ir sergančio, tarp savo ir svetimo.

Kodėl siūlas, o ne auksas?

Kodėl apsaugai pasirinktas pigiausias įmanomas daiktas – siūlas, o ne auksas ar akmuo?

Šaltiniuose šią informaciją galima išskaityti tik intuityviai, tiesioginio paaiškinimo neteko aptikti, tad toliau pateikiami argumentai yra labiau hipotetiniai.

Kaip jau žinome, siūlą užrišti turėtų kitas žmogus, todėl gestas yra apie dviejų žmonių santykį. Siūlas rišamas mazgu, mazgo rišimas yra veiksmas, kurį galima suskaičiuoti ir kuris yra matomas. Siūlas dyla. Jis plaušėja ir galiausiai nutrūksta, ir mes apie tai žinome dar prieš rišdami. Todėl šiame geste yra užkoduotas laikinumas.

Laikinumas čia nėra trūkumas. Užkalbėjimuose siūlas yra nešiojamas tol, kol pats nenukrenta, ne ilgiau. Nesudėvimas amuletas nieko nepažada. O siūlas pažada tiek, kiek gali ištesėti.

Kokie klausimai liko neatsakyti?

Ant kurios rankos rišti?
Šiandien neretai girdime, kad raudono siūlo apyrankę rišti derėtų ant kairės rankos. Tačiau lietuviškus papročius aprašančiose knygose bei straipsniuose rašoma, kad siūlas rišamas ten, kur skauda, be lyties ir amžiaus apribojimų. O ką daryti, kai nutrūksta? Nieko, nes jis ir turėjo nutrūkti.

Kitas dažnas klausimas: Ar galima siūlą užrišti vaikui?
Galima. Bet čia būtina stabtelėti ir pasitikslinti, apie kokio amžiaus vaiką galvojame. Jei tai mažametis vaikas, svarbi tampa ne simbolika, o saugumas, ir tai nėra perdėtas atsargumas. Medicinoje aprašytas atskiras reiškinys, vadinamas siūlo turniketu: apie kūdikio pirštą ar riešą apsivijęs siūlas nutraukia kraujotaką, o dažniausias kaltininkas būna atsipalaidavęs pirštinaičių siūlas. Vidutinis tokių atvejų amžius yra apie penkis mėnesius, o pažaida gali susidaryti per kelias valandas. Vaikiškos juvelyrikos standartas ASTM F2923 atskirai pažymi, kad iki trejų metų juvelyrika nerekomenduojama be nuolatinės suaugusiojo priežiūros, o smulkių dalių reikalavimų jame sąmoningai nėra, nes tai laikoma neatsiejama juvelyrikos savybe. Todėl mažam vaikui siūlas turi būti lengvai nutraukiamas, o dar geriau, jei ženklas nešiojamas ne ant kūno: raudoną siūlą galima įsiūti į drabužio vidų. Segtukų verčiau vengti, o juostelių ir raištelių kaklo srityje vaikų drabužiuose iki septynerių metų neleidžia ir standartas EN 14682.

Ir galiausiai – ar galima užsirišti pačiam?

Galima. Tik tuomet kinta ne pats daiktas, o tai, kas jį daro prasmingą. Tiek senuosiuose, tiek naujesniuose šį paprotį fiksuojančiuose šaltiniuose nurodoma, kad siūlą riša kitas žmogus. Kai rišame jį patys, šis santykis pasikeičia: atsakomybė už tai, ką siūlas turėtų reikšti, lieka mūsų pačių rankose.

Jei vis dėlto nusprendžiate užsirišti siūlą patys, verta prisiminti, kad šis papuošalas yra ne tik apie apsaugą. Raudona lietuvių tradicijoje siejama su gyvybe, sveikata, grožiu ir energingumu, todėl siūlas gali tapti ir vidinės energijos, gyvybingumo, asmeninio siekio ženklu. Tuomet jo prasmę kuriame patys: suteikiame jam savo tikslą, mintį ar afirmaciją. Tačiau siūlas tikslo nepasieks – tai turėsime padaryti patys.

Būtent šiai vidinės pastangos ir krypties minčiai atliepti mano kūrinių asortimente atsirado ši apyrankė: joje linija žymi kryptį, o centrinis taškas užfiksuoja vietą, kurioje stengiamės atsidurti. Ne pažadą, kad kažkas mus ten nuves, o priminimą, kad kelią vis tiek turime nueiti patys.

Kas iš tiesų saugo?

Nereikia tikėti nužiūrėjimu, kad raudonas siūlas ką nors reikštų.

Kito žmogaus pavydas, siekis sumenkinti mus veikia tik tada, kai jo žvilgsnis suranda mūsų pažeidžiamumą. Siūlo apsauga veikia kito žmogaus dėka – per jo rankas, fizinį prisilietimą ir dvasinį artumą. Ir svarbiausia čia – ne daiktas, o santykis. Kai mes žinome, kad turime į ką atsiremti, tampame gerokai mažiau pažeidžiami išorinių veiksnių.

Raudonas siūlas ant rankos nėra svarbus pats savaime. Svarbus turinys ir žinojimas, kurį jis perduoda. Todėl jis ir nėra tik daiktas, kuris saugo, o veikiau gestas, kuriuo vienas žmogus įdaiktina savo rūpestį kitam. Kai kas nors užriša tau siūlą, jis be žodžių pasako: „Aš apie tave galvosiu“. Tai ir yra ta apsauga, kurią daiktas gali suteikti. Likusia dalimi rūpinasi ne siūlas.

Šaltiniai sako, kad siūlas niekada nebuvo vienareikšmis ir vienasluoksnis. Ir šis suvokimas galiausiai padeda atsakyti, kodėl šiandien mums jo vis dar reikia. Ne todėl, kad tai yra unikalus kūrinys, o todėl, kad jis gali tapti mažu, bet galingu, kasdien nešiojamu simboliu, kurio vertė skaičiuojama ne gramais, o rūpesčio žymėmis, nusėdusiomis odoje.

Iš tokio supratimo gimė ir mano raudona apyrankė. Joje linija žymi kryptį, o centrinis taškas – žmogų, į kurį gali atsiremti.

Su įkvėpimu,
Ramunė