Dovana krikšto tėvams: ritualinis, socialinis ar simbolinis gestas?

Krikštynos yra vienas iš svarbiausių žmogaus gyvenimo ciklo ritualų, žymintis naujo žmogaus įvedimą į religinę ir socialinę bendruomenę. Nors šiuolaikinėje visuomenėje krikštynų šventė dažnai suvokiama kaip šeimos šventė, jos struktūroje išlieka svarbus santykio kūrimo aspektas. Ypatingą vietą čia užima krikšto tėvai – žmonės, kuriems suteikiamas specifinis vaidmuo vaiko gyvenime. Todėl dovana krikšto tėvams gali būti suprantama ne vien kaip padėka ar šventės atributas, bet kaip materialus naujai sukurto santykio ženklas.

Krikštatėvystė kaip ypatingas socialinis ryšys

Krikšto tėvo vaidmuo krikščioniškoje tradicijoje nėra vien simbolinis. Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje nurodoma, kad krikšto tėvas kartu su tėvais turi padėti krikštijamam vaikui gyventi pagal krikšto įsipareigojimus ir krikščioniškai ugdytis (Kanonų teisės kodeksas, 1983, 872 kan.). Taigi krikštatėvystė reiškia tam tikros atsakomybės prisiėmimą ir ilgalaikio santykio sukūrimą.

Istoriniu požiūriu šis santykis taip pat neapsiribojo liturginiu veiksmu. Lynch (1986) parodė, kad Vakarų Europoje krikštatėvystė palaipsniui išaugo į vadinamąją dvasinę giminystę – socialinį ryšį, kuris buvo suvokiamas kaip ypatinga giminystės forma. Krikšto tėvai galėjo atlikti globėjų, tarpininkų, religinio ugdymo ir socialinio pasitikėjimo kūrėjų vaidmenį.

Lietuvių tradicijoje šis ryšys taip pat buvo suvokiamas plačiai. Paukštytė (1999) krikšto tėvų vaidmenį sieja ne tik su pačiu Krikšto sakramentu, bet ir su įvairiais liaudiškais papročiais. Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad kūmystė tradicinėje kultūroje buvo suvokiama kaip ypatingas, net metafizinis ryšys, o krikšto tėvams buvo priskiriama atsakomybė už krikštavaikį, taip pat ir globos pareiga tėvų mirties atveju („Lietuvių krikštynų papročiai“).

Vadinasi, krikšto tėvo pasirinkimas tradiciškai reiškė ne vien žmogaus pakvietimą į ceremoniją. Tai buvo tam tikro žmogaus įvedimas į vaiko gyvenimą kaip reikšmingo suaugusiojo.

Dovana kaip socialinio ryšio kūrimo priemonė

Norint suprasti dovanos reikšmę krikštynose, svarbu atsitraukti nuo šiuolaikinio požiūrio, pagal kurį dovana dažnai suvokiama kaip daiktas, turintis ekonominę ar estetinę vertę. Antropologijoje dovana pirmiausia nagrinėjama kaip santykio kūrimo mechanizmas.

Vienas svarbiausių šios teorijos autorių yra prancūzų antropologas Marcel Mauss. Savo klasikinėje studijoje The Gift Mauss (2002) parodė, kad dovanojimas įvairiose visuomenėse nėra visiškai laisvas ir nuo socialinių santykių nepriklausomas veiksmas. Dovanos sistemoje veikia trys pagrindiniai įsipareigojimai: duoti, priimti ir atsakyti dovana. Tokiu būdu daiktų mainai tampa socialinių santykių mainais.

Svarbu tai, kad Mauss dovanos neatskiria nuo žmogaus, kuris ją dovanoja. Dovana tampa tam tikru santykio nešėju: per daiktą palaikomas ryšys tarp žmonių. Todėl dovana nėra vien objektas, perduodamas iš vieno asmens kitam. Ji įgyja socialinę reikšmę todėl, kad yra įtraukta į santykį.

Ši teorija leidžia kitaip pažvelgti ir į dovaną krikšto tėvams. Tokiu atveju dovana gali būti suvokiama kaip materialus būdas pripažinti ir sustiprinti naujai susiformavusį ryšį. Ji nėra atlygis krikšto tėvui už atliktą paslaugą. Priešingai – jos reikšmė kyla iš santykio, kurį krikšto tėvas prisiima.

Dovanos krikšto tėvams ir abipusiškumas

Dovanojimo ir krikštatėvystės ryšys ypač aiškiai atsiskleidžia antropologiniuose tyrimuose. Vasile (2018), nagrinėdama krikšto tėvų ir krikštavaikių dovanų praktiką Transilvanijoje, parodė, kad dovanos šiame santykyje yra susijusios su daugeliu socialinių kategorijų: įsipareigojimu, skola, rūpesčiu, solidarumu, labdara ir tarpusavio mainais. Autorė pabrėžia įtampą tarp dviejų dovanų logikų: viena vertus, dovana gali būti mainų dalis, kita vertus, ji gali būti suvokiama kaip rūpesčio ir solidarumo išraiška.

Tai svarbus skirtumas ir kalbant apie krikštynų dovaną krikšto tėvams. Jos nereikėtų suprasti kaip paprasto principo „jie padovanojo vaikui, todėl mes dovanojame jiems“. Toks aiškinimas pernelyg susiaurintų ritualo reikšmę ir paverstų dovaną ekonominiais mainais.

Tiksliau ją būtų galima suvokti kaip abipusio ryšio patvirtinimą. Krikšto tėvai įsipareigoja atlikti svarbų vaidmenį vaiko gyvenime, o šeima dovana simboliškai pripažįsta šio įsipareigojimo svarbą.

Panašią dovanų ir ritualinės giminystės sąsają aptaria Hristovas (2018), tyrinėjęs Balkanų krikštatėvystės tradicijas. Jo tyrimas rodo, kad krikšto ritualai gali sukurti ne tik asmeninius, bet ir šeimų tarpusavio ryšius, kuriuos palaiko simbolinės teisės, pareigos ir dovanų mainai.

Taigi dovana šiuo atveju veikia kaip viena iš priemonių, padedančių palaikyti ritualinę giminystę.

Lietuviškoje tradicijoje dovana ne tik vartojama, bet ir saugoma

Ypač reikšminga Lietuvos krikštynų tradicijos dalis yra dovanos ryšys su atmintimi. Lietuvių etnografinėje medžiagoje randame dovanų, kurios buvo skirtos ne trumpalaikiam vartojimui, bet išsaugojimui.

Visuotinė lietuvių enciklopedija nurodo, kad XX a. pradžioje krikšto mama (krikštamotė) vaikui dovanodavo krikšto marškinėlius, o kai kuriuose Lietuvos regionuose buvo paprotys dovanoti juostą. Prienų apylinkėse tokia juosta galėjo būti saugoma iki žmogaus mirties ir kartais net dedama į karstą („Lietuvių krikštynų papročiai“). Tai rodo, kad ritualinis objektas galėjo peržengti pirminę šventės paskirtį ir tapti žmogaus gyvenimo atminties objektu.

Šiuo požiūriu krikštynų dovana nėra vien šventės atributas. Ji gali tapti materialia atminties forma.

Ritualas yra laikinas: jis vyksta konkrečią dieną ir tam tikrą laiką. Dovana išlieka. Todėl daiktas tampa savotišku materialiu įvykio liudininku – jis gali priminti ne tik pačią krikšto dieną, bet ir žmogaus vaidmenį joje.

Dovana kaip santykio įmaterialinimas

Šiame kontekste galima kalbėti apie dovanos materializavimo funkciją. Krikštatėvystė pati savaime yra nematerialus socialinis santykis. Jo negalima fiziškai parodyti. Jis egzistuoja per pažadus, atsakomybę, prisiminimus ir tarpusavio elgesį.

Dovana suteikia šiam santykiui materialią formą.

Tai ypač aktualu ritualuose, kuriuose abstrakčios sąvokos – priklausymas, įsipareigojimas, apsauga, atmintis, artumas – yra išreiškiamos per konkrečius veiksmus ir objektus.

Todėl galima teigti, kad ritualinė dovana atlieka bent tris funkcijas:

• ji pažymi įvykį – susieja objektą su konkrečia krikšto diena;
• ji įprasmina santykį – materialiai išreiškia krikšto tėvų vietą vaiko gyvenime;
• ji saugo atmintį – leidžia santykio pradžią išlaikyti ir po paties ritualo.

Tokiu būdu daiktas tampa nebe vien daiktu. Jo reikšmė atsiranda dėl santykio, kurį jis reprezentuoja.

Kodėl svarbi ne ekonominė, o simbolinė dovanos vertė?

Dovanos reikšmė rituale nebūtinai priklauso nuo jos kainos. Mauss teorija leidžia atskirti ekonominę ir socialinę dovanos vertę. Daiktas gali būti ekonomiškai nedidelės vertės, tačiau socialiai labai reikšmingas, jei jis įprasmina tam tikrą santykį.

Krikštynų atveju tai ypač svarbu. Krikšto tėvams skirta dovana nėra atlygis už atliktą funkciją. Jos vertė kyla iš to, ką ji reiškia.

Todėl ritualiniam objektui svarbios savybės gali būti ne prabanga ar materialinė vertė, bet:

• išliekamumas;
• individualumas;
• simboliškumas;
• ryšys su konkrečiu žmogumi;
• galimybė būti saugomam;
• gebėjimas priminti konkretų gyvenimo įvykį.

Tokioje perspektyvoje autorinis kūrinys gali turėti ypatingą reikšmę. Jo vertę sudaro ne tik medžiaga ar darbo laikas, bet ir tai, kad jis nėra visiškai anoniminis, masiškai pagaminamas daiktas. Jis gali tapti konkretaus santykio ženklu.

Mažas objektas kaip didelės reikšmės nešėjas

Krikštynų dovanos kontekste ypač įdomus yra mažo objekto fenomenas. Mažas dydis savaime nereiškia mažos reikšmės. Priešingai, ritualinis objektas gali veikti kaip simbolinis koncentratas – nedidelėje materialioje formoje sutelkti didelį kiekį asmeninės ir kultūrinės reikšmės.

Jeigu toks objektas dovanojamas krikšto tėvams, jis gali reikšti ne „ačiū už dovaną“, o „ačiū už vietą, kurią nuo šiol užimate mūsų vaiko gyvenime“.

Tai esminis semantinis poslinkis.

Dovana nėra skirta tik tam, kad būtų graži. Ji tampa ryšio ženklu.

Todėl jos funkciją būtų galima apibrėžti kaip santykio įmaterialinimą: nematomas ryšys tarp vaiko, jo tėvų ir krikšto tėvų įgauna konkrečią, išliekančią formą.

Ką dovanoti krikšto tėvams

Iki šiol rašiau kaip tyrėja. Dabar noriu pasakyti tai, su kuo susiduriu dirbdama studijoje, nes klausimas, ką dovanoti krikšto tėvams, man užduodamas dažnai.

Iš visko, kas surašyta aukščiau, seka vienas gana aiškus kriterijus. Dovana krikšto tėvams neįkainojamą reikšmę įgauna tik tada, kuomet ji turi išliekamąją vertę. Ne suvartojama per savaitę, o tokia, kurią galima nešioti arba saugoti namuose ir po dešimties metų vis dar prisiminti, ką ji reiškia.

Praktiškai tai reiškia kelis dalykus.

Nešiojamas ženklas. Pakabukas, apyrankė ar kaklo papuošalas yra arčiausiai to, ką aprašo etnografiniai šaltiniai: daiktas, kuris keliauja kartu su žmogumi. Krikšto mamai dažniausiai renkamasi dovanoti papuošalą, pavyzdžiui, pakabuką „Angelo sparnas“ arba apyrankę su porcelianiniu kryželiu. Dovana krikšto tėčiui dažniau pasirenkama neutralesnė, pavyzdžiui, pakabukas „Namelis“ ar apyrankė „Geometric“.

Objektas, kuris lieka namuose. Ne viską norisi nešioti. Todėl antra kryptis yra nedidelė skulptūra ar interjero objektas, kuris stovi matomoje vietoje ir kalba pats už save. Skulptūra „Kasdienybės herojai“ ar „Atrama“ yra tiksliai apie tą vaidmenį, kurį krikšto tėvai prisiima.

Kūrinys, sukurtas pagal konkrečią istoriją. Stipriausiai veikia tas objektas, kuriame yra kažkas, ko niekur kitur nerasi: krikšto data, vardo raidė, šeimai svarbus simbolis. Tokie kūriniai gimsta iš pokalbio ir jiems reikia laiko, todėl apie juos verta kalbėtis gerokai anksčiau nei savaitę prieš šventę. Kaip tai vyksta, aprašyta puslapyje individualūs užsakymai.

Ko rinktis neverta. Iš tos pačios logikos seka ir priešingas sąrašas. Suvenyras su užrašu „Geriausiems krikšto tėvams“ pasako tik tai, kad dovaną reikėjo nupirkti. Daiktas, kurio vienintelė žinia yra kaina, grąžina santykį atgal į mainus. O tai, kas suvalgoma ar sunaudojama tą patį vakarą, gali būti maloni smulkmena, bet atminties nešėju netaps.

Nė vienas iš šių pasirinkimų nėra taisyklė. Bet visi jie remiasi tuo pačiu klausimu: ar po dešimties metų šis daiktas dar galės priminti dieną, kurią du žmonės įsipareigojo būti svarbūs vaiko gyvenime.

Apibendrinant

Krikštynų dovana krikšto tėvams turi prasmę todėl, kad pati krikštatėvystė nėra vien ceremoninis vaidmuo. Tai ritualo metu sukuriamas ir socialiai pripažįstamas ryšys, turintis religinį, moralinį ir tarpasmeninį matmenį.

Antropologinė dovanos teorija leidžia ją suprasti kaip santykio kūrimo ir palaikymo priemonę, o krikštatėvystės tyrimai rodo, kad dovanojimas yra glaudžiai susijęs su įsipareigojimu, rūpesčiu, solidarumu ir ritualine giminyste. Lietuvių krikštynų tradicija papildomai rodo, kad su krikštu susiję objektai gali tapti ilgalaikiais atminties nešėjais.

Todėl dovana krikšto tėvams gali būti suvokiama ne kaip atlygis ir ne kaip formalus šventės suvenyras. Jos esmė – pažymėti santykį, kuris prasideda arba iš naujo įtvirtinamas krikšto ritualo metu.

Tokiu būdu dovana tampa materialiu liudijimu apie nematerialų įsipareigojimą: pasitikėjimą, atsakomybę, artumą ir pažadą būti kito žmogaus gyvenime.

Jos vertė slypi ne tame, kiek ji kainuoja, bet tame, ką ji saugo.

Neįkainojamų akimirkų linkėdama,

Ramunė