Apie tvarumą dabar kalbama ir rašoma daug. Tačiau neretai jis tampa tik paguodos žodžiu, kurį galima užrašyti ant pakuotės. Bet keramikoje tvarumas prasideda visai ne nuo pažado. Jis prasideda net ne studijoje, o nuo visai paprastų kasdienių sprendimų, kurių dažniausiai niekas net nemato. Tvarumas, man asmeniškai, prasideda mano galvoje, mano pasirinkimuose ir tik tada atkeliauja į studiją, namus, santykį.
Man svarbu ne tai, ar galiu savo kūrybą pavadinti tvaria. Svarbiau nuolat savęs klausti, nepamiršti paklausti, ką galiu daryti kitaip, kur galiu sunaudoti mažiau ir kiekvieną kartą bent truputį pakeisti, patobulinti savo darbo procesą.
Medžiaga, kurioje įrašytas tvarumo kodas
Molio likučius ir sudžiūvusį molį džiovinu iki galo, ir vėliau iš jo darau naują masę. Tai turbūt paprasčiausias tvarumo veiksmas keramikoje, bet jis labai prasmingas.
Neišdegtas molis savo savybių nepraranda. Jis gali sudžiūti ir laukti tiek, kiek reikia. Vėl sudrėkintas, išminkytas ir paruoštas darbui jis tampa ta pačia medžiaga, kokia buvo prieš tai, o gal net geresnė.
Kaitos procesas įvyksta degimo metu. Išdegtas kūrinys atgal molio mase jau netaps. Nors čia irgi nėra nuosprendžio. Nes biskvitą (vieno degimo keramikos šukę) galima susmulkinti, o gauta „molio miltų“ masė (aut. pastaba: šaržuoju čia, žinoma) gali būti įminkoma į nedegto molio masę ir taip sukuriamas molis su priemaišomis, kurį keramikai vadina šamotu.
Todėl prieš įdėdama darbą į krosnį dar kartą savęs klausiu: ar forma tikrai tokia, kokios noriu? Ar tikrai verta jį degti? Ar neliko nepastebėtų trūkumų, klaidų ir kt.
Kartais tas sustojimas yra pats svarbiausias tolimesnio darbo etapas.
Kas suteikia kūriniui ilgaamžiškumą?
Man ilgaamžiškumas keramikoje pirmiausia susijęs su tuo, kaip medžiaga išdegta. Tai nėra vien nuomonės ar estetikos klausimas. Keramikoje yra labai konkretus matas – vandens įgeriamumas.
Sukepusia laikoma ta keramika, kuri sugeria mažiau nei 4 procentus vandens. Išdegtas bandinys pasveriamas, parai pamerkiamas į vandenį, tada ištraukiamas ir pasveriamas dar kartą. Gautas skirtumas parodo, kiek vandens medžiaga sugėrė ir ar sukepimo procesas įvyko iki galo.
Čia labai svarbi degimo temperatūra. Lengvai besilydantys moliai sukepa iki maždaug 1 100 °C, sukepantieji – nuo 1 100 iki 1 400 °C.
Aukšta temperatūra, žinoma, turi savo kainą. Porcelianas, šamotas džiūdami ir degdami gali susitraukti net iki 25 procentų. Tai reiškia, kad kūrinys po degimo gali tapti ir tampa iki ketvirtadalio mažesnis, negu buvo prieš tai.
Todėl keramikoje tvarumas nėra apie tai, kiek medžiagos sunaudoji. Jis yra ir apie tai, ar tos medžiagos turi potencialo tapti kūriniu.
Kiekvienas kartas kitoks
Aš nežiedžiu ir nelieju. Na, ne visai – kai kurias karkasines formas lieju, bet visą kitą lipdau rankomis.
Man tai svarbu, nes čia ir atsiranda skirtumas tarp keramikos meno ir mažų serijų gamybos.
Žiedžiant ar liejant galima pagaminti vienodų daiktų tiek, kiek jų reikia. Forma kartojasi. Lipdant rankomis taip nėra. Kiekvienas kūrinys atsiranda po vieną ir net jeigu bandyčiau padaryti antrą tokį patį, jis vis tiek būtų kitoks.
Man ne visai patinka kalbėti apie serijas. Čia nėra serijų, nes nėra ko kartoti – kiekvienas kūrinys gimsta vienas. Galiu kurti panašias formas, grįžti prie tos pačios minties, bet antro visiškai tokio paties kūrinio nebus. Taškas.
Po dažų sluoksniais
Tvarumo paieškos keramikoje man neapsiriboja vien darbo procesais studijoje.
Vienas iš projektų, kuriame tai ypač pajutau, buvo Ilzenbergo dvaro fasado dekoro atkūrimas. Tuomet dar buvo nedrąsu vadinti save skulptore, bet augame tik tada, kai renkamės kažką nepatogaus, bauginančio, gal net stingdančiai bauginančio. Ir šis projektas buvo būtent apie tai. Priėmiau iššūkį atkurti formas, kurias kažkada buvo sukūrę vokiečių meistrai.
Pastatas buvo. Formos irgi buvo. Tik laikui bėgant jos buvo aptrupėjusios ir tiek kartų perdažytos, kad prarado savo gylį ir tikslumą. Rozečių žiedlapiai buvo beveik suplaukę į vieną paviršių, o voliutų vidurys užsipildęs dažais.
Iš nuotraukų tas formas atkūriau molyje. Pagal mano sukurtus modelius šį projektą užsakiusi įmonė vėliau liejo naujas dvaro fasado detales ir atkūrė autentišką jo dekorą.
Man šis darbas buvo svarbus tuo, kad nereikėjo sukurti kažko naujo vien tam, kad pakeistume tai, kas sunyko. Buvo galima grįžti prie paties pastato istorijos ir atkurti jo originalų ornamentą.
Taip pastatas atgavo savo dekorą, o ne jo pakaitalą.
Susisiekite ir kartu sukursime šį tą neįtikėtino.
Sentimentalumą galima sustiprinti kūrinį paženklinus inicialais, asmeniška dedikacija ar svarbų įvykį žyminčia data. Visą informaciją, kaip tai padaryti rasite šiame puslapyje – Individualūs užsakymai.
Pabaigai
Tvarumo paieškos keramikoje man reiškia beveik tą patį, ką ir kūryba apskritai.
Nuolat klausti savęs, kas iš to, ką darau, iš tikrųjų turi teisę likti.
Į šitą klausimą negalima atsakyti vieną kartą. Nes keičiasi medžiagos, procesai, mano pačios požiūris ir tai, ką suprantu apie savo darbą.
Todėl ir vadinu tai paieškomis.
Ne todėl, kad jau turiu atsakymą, o todėl, kad jo vis dar ieškau.
Tvarumo paieškos kiekvieną dieną prasideda iš naujo,
Ramunė
