Iki to momento, kai dienos šviesą išvydo prekinio ženklo RAMUNĖS nameilė vardas, man teko nueiti ilgą ir ne visada tiesų kelią. Tai buvo laikas, kai mokiausi prisijaukinti naujus kūrybinius posūkius ir pamažu žengti į neišsemiamą meninės kūrybos lauką.
Ieškojau savo kelio. Matavausi pedagogo, mokslininko profesijas ir daugelį su jomis susijusių veiklų. Kūrybiškumo ieškojau ten, kur, atrodė, viskas jau seniai struktūruota ir nuspręsta. Iš savęs visada reikalavau daugiau, nei buvo tikimasi. Galbūt todėl šiandien esu ten, kur esu.
Pirmieji mano susitikimai su menu įvyko visai netikėta forma. Studijuodama doktorantūroje susidūriau su įvairiomis mokslo disciplinomis. Edukologijos ir psichologijos studijos suteikė tvirtą pagrindą, tačiau būtent filosofija ir antropologija iš esmės pakeitė mano mąstymo kryptį.
Su menu, kaip neatsiejama žmogaus egzistencijos dalimi, susitikau būtent šiose disciplinose. Čia išgirsti teiginiai –
„Kalba yra socialinis menas” [Willardas Vanas Ormanas Quine’as]
„Visi pranešimai sudaryti iš ženklų” [Ferdinandas De Saussure’as]
„Menas – tai gyvenimo forma” [Richardas Eollheimas]
„Intuicija eina gyvenimo kryptimi” [Henri Bergsonas]
„Norėdami išvysti pasaulį turime vengti priimti jį kaip duotą” [Maurice’as Merleau-Ponty]
ir daugelis kitų… privertė mane viską, ką iki to momento buvau patyrusi, peržvelgti, permąstyti ir patirti kitoje suvokimo realybėje.
Dabar galvoju, kad būtent tada ir gimė pirmosios mano intencijos menui. Jos pažadino manyje nedrąsų, dar tinkamo momento laukiantį kūrėją.
Iš pradžių kūryba reiškėsi man artimiausia forma
2014 metais apgyniau daktaro disertaciją, kurioje pirmą kartą įsiamžino NAMELIO leitmotyvas. Tuo metu jis dar buvo labai toli nuo šiandieninio savo pavidalo, tačiau šis simbolis jau tada mane kalbino – tik aš dar nemokėjau su juo kalbėtis.
Vėliau gimė metodinių priemonių komplektai vaikams ir juos ugdantiems pedagogams. Kai šie kūriniai pradėjo gyventi savarankišką gyvenimą, o aš sulaukiau daug drąsos teikiančių atsiliepimų, ryžausi dar vienam žingsniui – parašyti grožinę knygą vaikams. Ir čia mano kūryboje vėl sugrįžo NAMELIO archetipas.
Tuo metu pradėjau aiškiai suvokti, kad intuityvus mąstymas dažnai eina pirma loginio. Norėdamas pasiimti iš gyvenimo tai, ką jis tau duoda, privalai išeiti „į išorę“, kad galėtum laisvai pažvelgti į tai, kas vyksta „viduje“. Paprasčiau tariant – būtina būti atviram tam, kas ne visada atrodo savaime suprantama.
O kas yra savaime suprantama?
Daugelį dalykų man lengviausia aiškinti per egzistencializmo prizmę. Išoriniai uždaviniai dažnai atrodo aiškūs ir nekintantys, tačiau egzistencinis pagrindas – beveik visada tas pats. Mes bandome išsivaduoti iš kaltės jausmo, neįsigilindami į tikrąsias jo priežastis. Kapanojamės iš vienišumo, tačiau nedrįstame keisti savo būsenos. Ieškome kaltų, bet ne visuomet norime prisiimti atsakomybę už tai, kiek patys valdome savo gyvenimą. Nėra nieko žmogiška, kas nebūtų susieta emociniais ryšiais su mūsų pačių patirtimi.
Nameilė -kas ji?
RAMUNĖS nameilė gimė iš ilgo kelio – ieškojimų, mokslo ir tyliai brendusio kūrybinio impulso. Mano santykis su menu formavosi ten, kur susitinka filosofija, antropologija ir gyva žmogaus patirtis. Būtent čia supratau: menas nėra objektas – tai būdas būti pasaulyje.
RAMUNĖS nameilė – tai dviejų lietuviškų žodžių jungtis: namai ir meilė. Tai dvi visa ko varomosios jėgos.
Meilė, pasak M. Schelerio, leidžia atsiskleisti tiems patirties sluoksniams, kurie veda į pažinimo džiaugsmą.
Namai – tai vieta, kurią nešamės savo juslėse. Tai švelniausi, jautriausi patirties momentai: patalynės šiugždesys, atpažįstamas kvapas, akimirksniu nukeliantis į vidinę erdvę. Tai unikalus, kiekvienam asmeniškas prisiminimų, jausmų ir patirčių derinys, kartais suvokiamas net nesąmoningai.
Man labai svarbūs susitikimai, žodžiai ir iš jų gimstantys pasakojimai. Kaip kūrėja, ieškau istorijų – nes kūryboje svarbiausia ne forma, o tai, kas slypi už jos.
Todėl drąsiai sakau: kiekvienas mano sukurtas papuošalas yra unikalus ne tik savo vizualika, bet ir pasakojimu. Tai savita istorija, tampanti neatsiejama kūrinio dalimi. O kai jis susitinka su tuo, kuriam buvo skirtas, gimsta namų ir meilės vienovė.
RAMUNĖS nameilė – meninė juvelyrika gimė kaip idėja, kurioje svarbiausia ne estetika, o pojūtis. Juk kiekvienas turime daiktų, kurių vertė slypi ne formoje, o emocijoje, asociacijoje, prisiminime. Taip atsiranda jungtis tarp asmeninio išgyvenimo ir jo vizualios reprezentacijos.
Kiekvieno mano kuriamo papuošalo tikslas – papasakoti istoriją netyčia užklydusiam žvilgsniui. Todėl juvelyrinis dirbinys man pirmiausia yra artefaktas, kuriame apsigyvena patirtis. O suteikus jai simbolinę formą, ji tampa ir vizualiai paveiki.
RAMUNĖS nameilė – meninė juvelyrika kaip vidinio balso veidrodis.
Jausmų ir prasmių paletė, kintanti nuo to, ką įsileidžiame į save, ir nuo to, ką sugebame pamatyti aplink.
Su meile,
Ramunė