Autoriniai papuošalai užauginti KRYŽIŲ LIETUVOJE

Be galo džiaugiuosi, galėdama Jums pristatyti „RAMUNĖS nameilė“ autorinį papuošalą kryželį.

Bet... apie viską iš eilės.

Vieną vakarą visai be tikslo slampinėjant viename iš prekybos tinklų, mano akys užkliuvo už žurnalo, pavadinimu „NePamiršta istorija. Žinios, kurios įkvepia“.

Nežinau kodėl, galbūt, kad žurnalo viršelį puošė baltiškais raštais išmargintas ąsotis, kokių daug išsaugota vaikystės prisiminų portretuose. Gal dėl paties pavadinimo, tiesiog paėmiau jį.

Pradėjusi vartyti šį žurnalą radau nacionalinio M. K. Čiurlionio muziejaus direktorės interviu, kuriame ji dalijosi istorijomis apie išties unikalų reiškinį – Lietuviškus kryžius. Ir apie tai, kad Lietuvos kryždirbystė 2001 m. pripažinta UNESCO pasauliniu nematerialaus paveldo šedevru.

 

Kryžiaus simbolio raiška keraminėje juvelyrikoje

 

Ir štai čia aš radau sau patvirtinimą, kad mintis, kuri jau kurį laiką sukasi mano galvoje, iš tiesų yra verta būti įgyvendinta. Ir tuo momentu man pasidarė aišku, kodėl mano akys žurnalų gausoje užkliuvo būtent už to leidinio. Kodėl, sąmoningai to nesuvokdama, aš ėmiau jį vartyti, tarsi kažko svarbaus ieškodama.

 

Atsitiktinumų žmogaus gyvenime būna tikrai ne itin daug. Todėl esu tikra, kad "RAMUNĖS nameilė" papuošalo vizualas, jau kurį laiką besisukantis mano mintyse, čia mane ir atvedė, idant patvirtintų man savo prasmę ir reikšmę.

 

Ir, žinoma, dar ir dėl to, kad šis simbolis man kaip lietuvei yra ne tik unikalus reiškinys, bet istorinė atmintis, kuri yra tarsi raktas į protėvių pasaulį arba kelrodė į praeitį. Be kurios mes vargu ar galėtume aiškiai įvardinti savo identitetą ir sąmoningai suvokti, kas iš tiesų esame šiandien.

  

Šiek tiek istorijos apie kryžius

 

Anot muziejaus direktorės Dianos Kamarauskienės, manoma, kad Lietuvoje kryždirbystė suklestėjo XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tikėtina dėl to, kad tuo metu imta kryžius fiksuoti.

Ši data pasirinkta ne vien dėl šios priežasties. Manoma, kad kryžių statymas buvo tarsi nebyli kova prieš okupantus. Jie įgavo ne tik religinės, bet ir tautinės tapatybės bei vienybės simbolio išraišką.

Kryžius – tai gilių tautos tradicijų, įvairių papročių, meno bei amato sintezė, kurioje persipina skulptūros, kalvystės, tapybos ir net architektūros elementai.

Šios formos simbolių aptinkama ir daugelyje kitų kultūrų. Apie tai liudija religinė, kultūrinė ir kitokia ikonografija. Apsauginėmis kryžiaus galiomis tikėta nuo seniausių laikų, nes šis simbolis egzistavo dar iki krikščionybės.

 

Todėl atvaizdų ir vaizdinių simbolikos reikšmių aiškinimų aptinkama gan įvairių, vienur kryžiaus simboliui priskiriama reikšmė yra keturių elementų – ugnies, vandens, žemės ir oro sintezė. Kituose meno istorijos šaltiniuose aptinkama reikšmė nurodo į šiaurės, pietų, rytų ir vakarų kryptis.

  

Kryžių pirmtakais laikomi mediniai stulpai, kuriais pagonybės laikais buvo žymimos svarbios vietos sodybose.

O prisiminus savo vaikystę, kurios ne maža dalis prabėgo kaime, tikriausiai kaip ir daugelio tame laikmetyje gyvenusių ir augusių žmonių.

Ko, deja, nebepasakysi apie šiandienos vaikus, mintyse iškyla pilkų, jau ne koplytstulpių, bet elektros stulpų vaizdiniai. Jie tarsi pasirėmę vienas į kitą stovėdavo išsirikiavę dirbamos žemės plotuose, kiek tik akis įmatydavo.

Mėgdavau juos piešti.

Man jie asocijavosi su dangaus ramsčiais, kurie užtikrintai laikydavo švininius lietaus debesis, besikėsindavusius užgriūti trobesius. Tokius pat pilkus, kaip ir jie.

 

Tikėjimas, kad prie sodybos pastatytas kryžius saugo jos gyventojus, aptinkamas dar iki krikščionybės įvedimo, savo reikšmės nepraradęs iki šių dienų.

 

Vaikystės prisiminimų portretai

 

Pasikapsčius vaikystės prisiminimų saugyklose iškyla ir kryžių, ir koplytėlių vaizdiniai, aplink kuriuos būdavo išpuoselėta sakrali erdvė, aptverta žemaūge tvorele, puošiama gėlėmis bei sezoniniais augalais.

Niekad nesu mačiusi, kas rūpindavosi tomis erdvėmis ir galbūt dėl to jos man vaizdavosi dar ypatingesnės, kur mane, gal penkerių metų amžiaus, prosenelio sesuo Stefanija šventadieniais vesdavosi kalbėti poterių.

Pasakodavo įvairiausias mitais, magija ir prietarais apipintas istorijas. Apie ajerų naudą mergelių kasoms, apie velnius, tykančius asloje po suolu, kurie taip ir laukia, kada vaikas lips į baltais patalais ištaisytą lovą nenusiplovęs kojų... Šiukštu, pamenu, buvo po dienos nenusimazgoti kojų...

 

Bet grįžkime iš trumpos kelionės po vaikystės prisiminimus į gvildenamą temą.

 

Kryžiai, kaip anuomet saugodavę nuo visokiausių negandų, pražūtingų audrų, perkūno rūstybės, guodę bei sutvirtindavę įvairių įžadų, pasižadėjimų tvirtybę, taip ir dabar žmogui yra ne tik pagalbininkai, bet gėrio ir blogio kovą atspindintis simbolis.

Vertikali kryžiaus linija rodo visa kas gyva iš apačios į viršų augimo kryptį. Skersinė linija – tai jėga, trukdanti, kurianti destrukciją, sėjanti nepasitikėjimą savo jėgomis, blaškanti priimant teisingus sprendimus.

Tačiau augimą ir gėrį simbolizuojanti linija yra per pus ilgesnė, kas teikia vilties, jog žmogus yra pajėgus atsispirti blogio jėgoms ir rasti teisingą kelią.

 

 Autorinis papuošalas - dėkingumo nuotaikai kurti

 

Malda kryžiui buvo ir yra traktuojama kaip prašymo, padėkos bei pagarbos ženklas. Būtent padėka už suteiktą patirtį, už laimėjimus ir išmoktas pamokas kiekvienas iš mūsų turėtume užbaigti dieną.

Ir tai neturi nieko bendra su religija ar tikėjimu, tai veikiau yra kiekvieno iš mūsų galimybė ir laikas susitikti su savimi, atlikti savo minčių analizę ir suvokti, kur link jos mus veda.

Jokia čia ne paslaptis, kad mintys turi galią, o mes galime ir turime išmokti jas kontroliuoti.

 

Šie mano pasąmonėje daugiau nei tris dešimtmečius tūnoję prisiminimai šiandien atgijo naujai, atnešdami suvokimą, ką gi man visa tai reiškia.

 

Ir, žinoma, be jų veikiausia aš nebūčiau stabtelėjusi ties tuo žurnalų stendu, be jų mano mintyse nebūtų užgimęs papuošalo vizualas, privertęs juodo porceliano masei suteikti į delną telpančio kryželio pavidalą. Aišku, tai toli gražu nėra jokia kryždirbystė (net manau, šventvagiška būtų taip teigti!).

Suvokiau ir tai, kad dabar galiu drąsiai atsakyti į klausimą, kurio dažna klientė paklausia – iš kur aš semiuosi įkvėpimo – o gi iš to vaiko, kuris augo KRYŽIŲ LIETUVOJE, visai to nesureikšmindamas.

Taip pat atsakiau sau, kodėl, kai nutyla protas ir rankoms yra leidžiama panirti į formų paieškas, kuriomis vaizduojasi mano pasaulis, jos kuria stulpus ir gijas menančias formas.

 Apie simbolių suvokimą

Tai yra dar vienas svarbus simbolis mano gyvenime ir "RAMUNĖS nameilė" autorinių papuošalų kūrybiniame kelyje. Kuris, sulaukęs tinkamo momento, ėmė ir užmezgė dialogą su manimi širdį ir protą atveriančia tema, kurioje dar yra labai daug ką nuveikti.

 

Pabaigai noriu pasakyti, kad visi mes šiandien esame laisvi keliauti, kur tik širdis užsigeidžia. Ir pažinti pasaulį, kuris yra išties margas savo skoniais, ritualais, tikėjimais ir juos įprasminančiais simboliais. Kitur, neretai atrodo, lyg kažkas yra geriau...

 

Bet atsistoję ant pasaulio krašto ir pasižiūrėję į Lietuvą, nustembame (man asmeniškai taip yra nutikę ne kartą), kokia ji unikali, senų sielų šalis, kurios vis dar klajoja Kryžių kalno papėdėmis...