Vieta, kur susitinka namai ir meilė…

Nubristi savo kelią...

Iki to momento, kai dienos šviesą išvydo prekinio ženklo RAMUNĖS nameilė vardas, man teko nubristi nemenką ieškojimų ir atradimų kelią.

Matavausi pedagogo, mokslininko profesijas ir dar daugelį periferinių šių veiklų dedamųjų. Ieškojau kūrybiškumo ten, kur, atrodo, viskas struktūruota ir iš anksto apspręsta. Visada iš savęs reikalavau daug daugiau, nei kas nors to tikėjosi. Ir dėl to šiandien esu, kur esu.

O pirmieji susitikimai su menu mane užklupo visai netikėta forma. Studijuojant doktorantūros studijose teko susipažinti su daugeliu mokslo disciplinų. Edukologijos ir psichologijos mokslų studijos davė pagrindą. O pažintis su filosofija ir antropologija nunešė stogą. Sujudino daugelį įsisąmonintų tiesų.

Su menu kaip neatsiejama žmogaus egzistencijos dalimi susitikau ne kur kitur, o filosofijos ir antropologijos disciplinose. Čia sutikti teiginiai, tokie kaip "Kalba yra socialinis menas" Willardas Vanas Ormanas Quine'as, "Visi pranešimai sudaryti iš ženklų" Ferdinandas De Saussure'as, "Menas – tai gyvenimo forma" Richardas Eollheimas, "Intuicija eina gyvenimo kryptimi" Henri Bergsonas, "Norėdami išvysti pasaulį turime vengti priimti jį kaip duotą" Maurice'as Merleau-Ponty, privertė mane viską, ką iki to momento buvau patyrusi, peržvelgti, permąstyti ir patirti kitoje suvokimo realybėje. 

Suvokti ir priimti

Dabar galvoju, kad būtent tada ir gimė pirmosios mano intencijos menui, kurios pažadino tą nedrąsų, lūkuriuojantį tinkamo momento kūrėją manyje.

Iš pradžių susitelkiau į kūrybą tokia forma, kuri buvo man labiausiai pažini.

2014 metais apgyniau daktaro disertaciją, kurioje įsiamžino mano pirmasis NAMELIS. Tuomet jis dar buvo toli nuo šiandieninio savo pavidalo, tačiau šitas simbolis jau tada mane kalbino, tik aš dar nemokėjau su juo kalbėtis.

Kiek vėliau sukūriau metodinių priemonių komplektus vaikams ir juos ugdantiems pedagogams. Kai šie kūriniai ėmė gyventi savo gyvenimą, jau be manęs, o aš sulaukiau daug drąsos eiti į priekį teikiančių atsiliepimų, įsidrąsinau dar vienam žingsniui – parašyti grožinę knygą vaikams. Parašiau! Ir čia dar kartą mano kūryboje sušmėžavo NAMELIO archetipas.

Pasirodo, viskas ne taip ir sudėtinga, kai pradedi suvokti, kad intuityvus mąstymas yra pirmesnis už loginį mąstymą. Tad, norėdamas pasiimti iš gyvenimo viską, ką jis tau duoda, privalai išeiti "į išorę" tam, kad taptum laisvu ir galėtum pažvelgti į tai, kas yra "viduje". O jei pasakyčiau paprasčiau, tai skambėti turėtų daugmaž taip:

- Privalai būti atviras tam, kas ne visada atrodo lyg savaime suprantama.

O kas yra savaime suprantama? 

- Daugelį dalykų man lengviausia paaiškinti pasitelkiant egzistencializmą. Nes, jei išorės uždaviniai mums atrodo labai aiškūs ir nekeičiami, egzistencinis pagrindas dažnai yra tas pats. Pavyzdžiui: dauguma mūsų bando išsivaduoti iš kaltės jausmo, kuris nepraeina, kol nesuvokiame tikrosios jo priežasties. Dažnas iš mūsų kapanojamės iš vienišumo jausmo, nors nieko nesiimame, kad kas nors pasikeistų. Dėl daugelio dalykų, vykstančių mūsų gyvenimuose, bandome kažką apkaltinti, bet nesistengiame įsigilinti ir suvokti, kiek iš tikrųjų kontroliuojame savo gyvenimą ir kokia viso to prasmė. Nieko nėra žmogiška, kas nebūtų susieta su kokiu nors emociniu ryšiu. 

Ir visgi klausimas "Kas yra nameilė?" vis dar neatsakytas.

RAMUNĖS nameilė – tai vieta, kur susitinka namai ir meilė.

Meilė, anot M. Schelerio (Scheleris esė Meilė ir pažinimas. 1923 m.), padeda atsiskleisti tam tikriems dalykams mūsų patirtyje, kurie leidžia mums patirti pažinimo džiaugsmą.

Namai, tai vieta, kurią mes nešiojamės savo juslėse. Tai jautriausi pažinimo momentai, kuriuos mes nešamės per gyvenimą. Su mumis yra ir mes visada galime atpažinti šiukšdantį patalų garsą, nemirktelėję galime atskirti namus primenantį kvapą, kuris mus nuneša į tą erdvę. Ir dar daugelį kitų, kiekvienam unikalių, išjaustų, kartais nesąmoningai suvoktų jausmų, patirčių, prisiminimų derinį. 

O susitikimuose labai svarbūs yra žodžiai ir iš jų susidedantys pasakojimai. Kaip kūrėja, aš ieškau pasakojimų – narratives. Kiekvienas namelis unikalus ne tik savo vizualika, bet pasakojimu, istorija, kuri tampa neatsiejama jo dalimi. Kai jis susitinka su tuo, kuriam jis buvo sukurtas, gimsta namų ir meilės vienovė. 

RAMUNĖS nameilė keraminiai papuošalai

Gimė kaip idėja, kurioje svarbiausiomis stygomis groja ne estetika, o pojūtis apie tai, kas mums svarbu. Juk dažnas iš mūsų turime emociškai svarbų daiktą, kuriame pirmiausia glūdi emocija, asociacija ir brangus prisiminimas. Taip atsiranda jungtis tarp asmeninio išgyvenimo kaip išgyvento ir reprezentuojamo.

Kiekvieno mano sukurto keraminio papuošalo tikslas – papasakoti jūsų istoriją netyčia užklydusiam žvilgsniui.

Todėl keraminis papuošalas pirmiausia yra artefaktas, kuriame gali apsigyventi jūsų unikali išgyventa patirtis. O kai jam suteiki netikėtą, simbolinę NAMELIO formą, jis tampa ir vizualiai paveikus.

NAMELIS – vidinio balso veidrodis. Jausmų ir spalvų paletė, kuri kinta nuo to, ką mes įsileidžiame į savo vidų, ir to, ką sugebame įžiūrėti aplink...

Su meile, Ramunė