RAMUNES-nameile-autore

RAMUNĖS nameilė - prasminė kūrybos ašis - NAMŲ SIMBOLIS

Keramikinis namelis žvakidė - vertybių talpykla

Namų leitmotyvas žmogui yra itin svarbus, tiek fizine, tiek mentaline prasmėmis.

Todėl siekiu kurti ne tik daiktą iš esmės, o keramikos dirbinius, kuriuose užkoduota žinutė, suteikianti kūriniui pridėtinę vertę.

Ir svarbiausia vertė, kurią tik galiu įsivaizduoti, yra su juo susitapatinanti unikali žmogaus istorija.

Kaip tai vyksta?

Istorijai reikia ne tik personažo, bet ir personažo būtį įprasminančių įvykių. Įvairūs gyvenimo įvykiai kuria prisiminimus. O prisiminimai užpildo spalvomis mūsų gyvenimą.

Noriu pasidalinti keliomis filosofinėmis mintimis apie prisiminimų svarbą ir Namų simbolio reikšmę žmogaus gyvenime.

Prisiminimai – tai ko gero vieni reikšmingiausių dalykų, kokius gali turėti ir turi žmogus. Prisiminimus galima įvardinti kaip tam tikras vizijas ar regėjimus, kurie atsiranda pagalvojus apie praeitį bei tai, kas, kažkada joje vyko.

Tad prisiminimams svarbi praeitis bei joje vykę įvykiai. Jie negalėtų egzistuoti be praeities. Todėl, akivaizdu, kad kiekvienas žmogus turi prisiminimų. Prisiminimai gali būti jaukūs, šilti arba negatyvūs. Tai lemia praeityje patirtos ir išgyventos patirtys.

Kad ir kokie būtų prisiminimai – geri ar blogi / šviesūs ar migloti – prisiminimų svarbos nuginčyti neįmanoma.

Taigi, vienas pirmųjų ir tikriausia esminių Namų simbolikos reikšmę nusakančių dalykų yra namų ir žmogaus gyvenančio juose santykis.

Prancūzų filosofo G. Bachelard nuomone, pavojaus akivaizdoje namų teikiama apsauga ir išmokti priešinimosi negandoms modeliai, perkeliami į žmogiškųjų vertybių lygmenį. Namas įgauna žmogaus kūno fizinę ir moralinę energiją. Sužmogintas namas tampa pajėgus atlaikyti negandas bei susidoroti su vidiniais pralaimėjimais.

Ši mintis pakuždėjo idėją

Taip gimė keramikinis namelis žvakidė su angelo sparnais.

Namas, anot  G. Bachelard – tai sielos būsena. Šį teiginį galima suvokti dvejopai: viena vertus, namas glaudžiai atspindi juose gyvenančių žmonių emocinį būvį, kita vertus, kiekvienas žmogus savyje puoselėja asmeninį namų simbolį, kaip tam tikrą savasties pradžios tašką.

Sutikime, kad pagalvojus apie tėvų namus, kiekvienam iškyla saugumo jausmas ir atmintyje išnyra vaikystę menantys prisiminimai. Todėl, namą galima traktuoti, kaip pagrindinę žmogaus vertybių kalvę – čia žmogus auga, čia jis turi savo erdvę, kurioje pažįsta laimės jausmą ar slepiasi nuo vienatvės ar nuobodulio. Nes namai – saugiausia vieta pasaulyje. Jie – kaip dažnai sakoma – mūsų pirmoji visata.

Taigi, namai yra erdvė, kuri žmogų jungia su išoriniu pasauliu. Juos galima suprasti arba mėginti įsivaizduoti, kaip lopšį, kuriame prasideda žmogaus gyvenimas: „Ir tučtuojau visa būtis įgyja vertę, nes gyvenimas prasideda gerai, uždaroje, saugioje ir drungnoje namų sterblėje“ (G. Bachelard: p. 325).

Be maž, kiekvienas žmogus tėvų namuose turėjo savo intymią vietą. Ir kuomet naujose erdvėse, kraštovaizdžiuose, architektūroje atpažįstame pirmuosius namus, iškyla prisiminimai / dežavu (tai fenomenas, kuomet jaučiamas jausmas, kai atrodo, jog su dabar jaučiamu potyriu ar matomu vaizdu mes jau buvome susitikę praeityje) tame momente, mes išgyvename visą kūną užliejančius laimės, netikėtumo, nuostalgijos, liūdesio, baimės, ilgesio ir panašius jausmus.

Nusikeliame į tik mums pažįstamą mentalinę erdvę, su savitais kvapais, garsais, skoniais, kuriuos kiekvienas uodžiame ir jaučiame labai individualiai.

Todėl Namų simbolis žmonėms yra lyg vertybių talpykla, savastį, prisiminimus ir svajones (ateities projekcijas) sinergizuojantis simbolis.

Esu tikra, kad Namų leitmotyvas yra nesugriaunamas tiltas jungiantis mus su praeitimi ir tuo, kas mums neįkainojamai brangu.

 

Su meile, Ramunė

 

Grįžti į tinklaraštį

Rašyti komentarą